Atsisėdau į supamą krėslą, įlindau į miegmaišį, ir laukiau pusiau debesuotame pusiau žvaigždėtame danguje krintančių asteroidų, kitaip vadinamų krintančių žvaigždžių. Ar buvau sugalvojęs norą? Ne, reikia bandyti spėti sugalvoti kol kris, o ta akimirka tokia trumpa.
Žiūrint į dangaus skliautą apima toks smulkumo jausmas. Tiek žybsinčių, ryškesnių, blankesnių, įvairiaspalvių taškelių danguje. Vienas kitas žybsi ir keliauja tamsiu dangumi – žmogaus technikos laimėjimas – lėktuvai - keliauja oro maršrutu.
Senai taip stebėjau naktinį dangų. Toks didingas reginys. Tikrai mes nesame vieni…
