Atsisėdau į supamą krėslą, įlindau į miegmaišį, ir laukiau pusiau debesuotame pusiau žvaigždėtame danguje krintančių asteroidų, kitaip vadinamų krintančių žvaigždžių. Ar buvau sugalvojęs norą? Ne, reikia bandyti spėti sugalvoti kol kris, o ta akimirka tokia trumpa.
Žiūrint į dangaus skliautą apima toks smulkumo jausmas. Tiek žybsinčių, ryškesnių, blankesnių, įvairiaspalvių taškelių danguje. Vienas kitas žybsi ir keliauja tamsiu dangumi – žmogaus technikos laimėjimas – lėktuvai - keliauja oro maršrutu.
Senai taip stebėjau naktinį dangų. Toks didingas reginys. Tikrai mes nesame vieni…
Lygtais panašių įrašų nerasta.
Pamenu kai dar buvau paauglys tai su dviem savo pusbroliais visa nakti taip ziurejom i dangu ir nuejom miegot tik paryciai kai svito. Ziuredami laukem atskrendanciu ateiviu
Nesulaukem, bet tiek judesio tai seniai nebuvau mates… Juolab rugpjutis buvo – tinkamiausias metas tokiems uzsiemimams.